Pradžios 25

₁Abraomas vedė kitą žmoną, vardu Ketūra. ₂Ji pagimdė jam Zimraną, Jokšaną, Medaną, Midjaną, Išbaką ir Šuachą. ₃Jokšanui gimė Šeba ir Dedanas. Dedano palikuonys buvo ašūriečiai, letušai ir leumai. ₄Midjano palikuonys buvo Efa, Eferas, Henochas, Abida ir Eldava. Jie visi buvo Ketūros palikuonys.

₅Visa, ką turėjo, Abraomas paliko savo sūnui Izaokui. ₆O savo sugulovių vaikams Abraomas davė dovanų dar prie savo galvos, prieš išsiųsdamas juos tolyn nuo savo sūnaus Izaoko rytų link, į Kedemo kraštą.

₇Abraomas gyveno iš viso šimtą septyniasdešimt penkerius metus. ₈Jis atsikvėpė paskutinį kartą, mirdamas laimingoje senatvėje, sulaukęs ilgo amžiaus, ir buvo sujungtas su savo gimine. ₉Jo sūnūs Izaokas ir Izmaelis palaidojo jį Machpelos oloje, hetito Coharo sūnaus Efrono lauke, esančiame į rytus nuo Mamrės, ₁₀tame lauke, kurį Abraomas pirko iš hetitų. Ten buvo palaidoti Abraomas ir jo žmona Sara. ₁₁Po Abraomo mirties Dievas laimino jo sūnų Izaoką. Izaokas apsigyveno prie Beer Lahai Roijo vietovės.

₁₂Štai Abraomo sūnaus Izmaelio, kurį Abraomui pagimdė Saros vergė, egiptietė Hagara, palikuonys. ₁₃Štai Izmaelio sūnų vardai pagal jų gimimo eilę: Izmaelio pirmagimis Nebajotas, Kedaras, Adbeelis, Mibsamas, ₁₄Mišma, Dūma, Masa, ₁₅Hadadas, Tema, Jetūras, Nafišas ir Kedma. ₁₆Tokie tat Izmaelio sūnūs ir jų vardai pagal gyvenvietes ir stovyklas – dvylika vadų pagal gentis.

₁₇(Izmaelis gyveno šimtą trisdešimt septynerius metus. Atsikvėpęs paskutinį kartą ir miręs, jis buvo sujungtas su savo gimine.)

₁₈Jie klajojo nuo Havilos prie Šūro, esančio netoli Egipto, iki pat Ašūro. Kiekvienas jų statėsi stovyklas šalia visų savo giminių.

₁₉Štai Abraomo sūnaus Izaoko šeimos istorija. Abraomui gimė Izaokas. ₂₀Izaokas buvo keturiasdešimtmetis, kai vedė Rebeką, aramėjo Betuelio iš Padan Aramo dukterį ir aramėjo Labano seserį. ₂₁Izaokas maldavo VIEŠPATĮ dėl savo žmonos, nes ji buvo nevaisinga. VIEŠPATS išklausė maldą, ir jo žmona Rebeka tapo nėščia. ₂₂Bet kūdikiai taip grūmėsi vienas su kitu jos įsčiose, kad ji prasitarė: „Jei taip, tai kam aš dar gyvenu?“ Tad ji nuėjo VIEŠPATIES pasiteirauti. ₂₃O VIEŠPATS atsakė jai:

₂₄Atėjus metui gimdyti, paaiškėjo, kad jos įsčiose buvo dvyniai! ₂₅Pirmasis buvo rusvas, o visas jo kūnas – tarsi plaukuota skraistė. Užtat jie pavadino jį Ezavu. ₂₆Po to išėjo jo brolis, laikydamasis ranka Ezavo kulno. Užtat jie pavadino jį Jokūbu. Izaokas buvo šešiasdešimtmetis, kai jiedu gimė.

₂₇Kai berniukai užaugo, Ezavas buvo įgudęs medžiotojas, laukus mėgstąs vyras, tuo tarpu Jokūbas – tylus, mėgstąs būti namie prie palapinių. ₂₈Izaokas mylėjo Ezavą, nes mėgo žvėrieną, o Rebeka mylėjo Jokūbą.

₂₉Kartą Jokūbui verdant sriubą, Ezavas parėjo iš laukų. Jis buvo labai išalkęs. ₃₀Ezavas tarė Jokūbui: „Labai prašau duoti man pasrėbti to raudono viralo, nes esu baisiai išalkęs!“ (Todėl Ezavas buvo vadinamas Edomu.) ₃₁„Pirmiau parduok man savo pirmagimystę“, – atsakė Jokūbas. ₃₂Ezavas tarė: „Esu prie mirties, kam man ta pirmagimystė?“ ₃₃Bet Jokūbas užsispyrė: „Pirmiau turi man prisiekti“. Tada jis prisiekė ir pardavė savo pirmagimystę Jokūbui. ₃₄Tuomet Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių sriubos. Jis pavalgė, atsigėrė, pakilo ir nuėjo sau. Tiek Ezavui terūpėjo jo pirmagimystė.